Naujienos


Miškų pertvarka dar neįsibėgėjo, bet jau grimzta sąmokslo teorijų liūne

Mažeikių urėdija paskelbė 2017-03-23 06:34   [ atnaujinta 2017-03-23 06:35 ]

„Netikėkite visais dokumentais. Nes socialiniuose tinkluose klaidžioja padirbiniai. Pavyzdžiui, sąrašas, neva mano pasirašytas, kuriame nurodyta, kurios urėdijos turi likti, o kurios – ne. Nėra tokio sąrašo. Nėra ir tokio dokumento. Jo registracijos numeris yra suklastotas“, – štai tokie kovos už urėdijų išlikimą būdai, anot aplinkos viceministro Martyno Norbuto, įsiskverbė į ginčus dėl miškų pertvarkos.

Ir vėl – jokio susitarimo su profsąjunga. Tai ketvirtadienio rytą Aplinkos ministerijoje vykusio miškininkų atstovų ir valdininkų susitikimo rezultatas.

Neranda kompromiso

Pasak M.Norbuto, profsąjungų vadovybė laikosi savo nuostatos – įsitikinimo, kad miškų valdymo pertvarkos projektas griauna visą miškų ūkio sistemą. Ir realios diskusijos nė nevyksta.

„Jokio susikalbėjimo – jokio bendradarbiavimo. Mes vėl išsiskirstėme kiekvienas laikydamasis savo nuostatų.

Važinėjame į regionus, susitinkame su profsąjungų atstovais. Tačiau konstruktyvių pokalbių nėra ir ten. Tėra emocijos. O juk reikėtų sudėti reformos saugiklius, kad darbuotojai jaustųsi saugūs“, – kalbėjo M.Norbutas.

Anot viceministro, rengiant pertvarkos modelį, remiamasi pernai darbo grupės sukurtu projektu. Tos pačios darbo grupės, kurioje buvo ir valdžios, ir miškininkų, ir generalinės urėdijos atstovų. Pagal jį, reformuojant valstybinių miškų valdymą keičiamas tik administravimas – perkeliamas į centrinę būstinę. Dėl to urėdijos netenka savo sąskaitos ir juridinio statuso.

Sudarys kolektyvines sutartis

„Esminis pertvarkos dalykas – norime apsaugoti miškų sistemoje dirbančius žmones. Jų – girininkų mažėja. Ir šį procesą reikia sustabdyti.

Svarbu, kad vienos įmonės rėmuose būtų sprendžiama, kiek darbuotojų reikia tam tikrose urėdijose. Su jais, jei Seimas priims Miškų įstatymo pataisas, bus sudaromos darbo sutartys, kurios įsigalios nuo kitų metų sausio.

Tačiau reforma paliečia administracinę grandį. Ir dėl to kyla daug prieštaravimų“, – sakė M.Norbutas.

Pagal sumanymą, iš šiuo metu veikiančių 42 urėdijų turėtų likti apie 25-ias. Ir tai labiausiai neramina urėdus. Nes būtent jie neteks darbo. O įkurta valstybės įmonė „Lietuvos valstybiniai miškai“ nustatys, į kurias pareigas bus priimama konkurso būdu.

Anot ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų departamento direktoriaus Donato Dudučio, šiuo metu darbo grupė nagrinėja galimas pertvarkos problemas ir ją detalizuoja – svarstoma, kokia turėtų būti įmonės struktūra.

„ Jei Seimas balandį priims Miškų įstatymo pataisas, iki metų pabaigos ministerija taps visų urėdijų steigėja, Generalinės urėdijos – taip pat. Pastaroji taip pat ir toliau koordinuotų visų urėdijų veiklą.

Tačiau finansų valdymas būtų valstybinės įmonės rankose. Didieji viešieji pirkimai – taip pat. Tai rekomenduoja ir EBPO“, – sakė D.Dudutis.

Nenori komentuoti gandų

Pasak viceministro M.Norbuto, pastaruoju metu nuolat yra kuriamos sąmokslo teorijos apie tai, kad ministerija atstovauja stambiųjų medienos perdirbėjų interesus.

„Nuolat vyksta diskusijos apie įvairiausius gandus. Tai veda tik į susipriešinimą. Pačiam reformos modeliui kritikuoti reikia argumentų. O jų nėra.

Dėl apvaliosios medienos aukcionų – reikia saugiklių, kad būtų panaikintos bet kokios grėsmės“, – sakė visceministras. Jo nuomone, kad nekiltų dingsčių gandams dėl papirktų valdininkų, apvaliosios medienos pardavimo taisyklių pakeitimus turi parengti vyriausybė. „Tuomet tai nebus vieno asmens politinė atsakomybė“, – pratarė M.Norbutas.

Nuoroda į straipsnį: čia

Seimo nario Vytauto Kamblevičiaus pranešimas: „Kiek ilgai pavyko pristabdyti „valstiečių“ buldozeriu stumiamą urėdijų reformą?“

Mažeikių urėdija paskelbė 2017-03-23 06:27   [ atnaujinta 2017-03-23 06:27 ]

Seime vyko konferencija apie Lietuvos valstybinių miškų ir miškininkystės ateities viziją. Šios konferencijos tikslas buvo pristatyti ateities miškininkystę ir suformuoti darbo su mišku viziją. Perspektyvas, įžvalgas ir lūkesčius pristatė Aplinkos ministerijos, miškininkų ir kitų organizacijų ir institucijų atstovai. Įdomiausia, kad aplinkos apsaugos ministras Kęstutis Navickas nerado laiko dalyvauti, nors tuo pat metu buvo Seime, o iš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovų dalyvavo tik 3 Seimo nariai.

Konferencijoje daugiametę praktiką turintys ekspertai ir mokslininkai, nešališkai išanalizavę Latvijos modelį, kurį dabar bandoma diegti Lietuvoje, kaštų ir naudos analizės būdu „sumalė į miltus“ „valstiečių“ urėdijų reformą.

Ekspertai pažymėjo, jog monopolizuojant medienos rinką, visą medieną įsigyti Skandinavijos verslininkams bus paprasčiau ir pigiau, nes jie galės be konkurencijos užsitikrinti pageidaujamą medienos kiekį, kurį įsigis mažesne nei rinkos kaina, regionuose dirbantys perdirbėjai liks be duonos kąsnio. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos deleguotas aplinkos ministras K. Navickas verslininkams atriš rankas išnaikinti visus Lietuvos miškus.

„Šiandien Kaimų reikalų komitete mano iniciatyva buvo pasiūlyta išimti iš darbotvarkės visus teisės aktus, kurie reglamentuoja naują miškų urėdijų reformą tol, kol nebus išnagrinėti nacionalinėje konferencijoje „Lietuvos valstybinių miškų ir miškininkystės ateities vizija“ pristatytos rezoliucijos punktai, nes kitu atveju Lietuvoje miškai taptų tik trumparegišku medienos ir pinigų šaltiniu, kurį norima kuo greičiau suvartoti. Džiaugiuosi Kaimų reikalų komiteto narių sąmoningumu, išskyrus Kaimo reiklų komiteto pirmininko Andriejaus Stančiko sprendimu, kurie pritarė mano pasiūlymui laikinai sustabdyti buldozeriu stumiamą urėdijų reformą.

Sieksiu, jog ekspertai ir mokslininkai galėtų pristatyti savo skaičiavimus plenarinių posėdžių salėje, nes akivaizdu, jog didžioji dalis Seimo narių neįsiklauso į mokslininkų, kurie yra puikiai išanalizavę Latvijos pavyzdį, teiginius, kokią žalą mūsų valstybei gali padaryti ši neapgalvota ir neišdiskutuota reforma vardan reformos“, – pažymėjo Seimo narys Vytautas Kamblevičius

 
P.S. Konferencijos dalyviai juokavo, ar aplinkos apsaugos ministras K. Navickas gali atskirti ąžuolą nuo karklo...? 


Neštis namo rastą sveiką žvėrių ar paukščių jauniklį – jokiu būdu

Mažeikių urėdija paskelbė 2017-03-21 23:12   [ atnaujinta 2017-03-21 23:12 ]

Pastaruoju metu Aplinkos ministerijos gamtosaugos specialistai sulaukia nemažai gyventojų skambučių apie rastus tariamai beglobius laukinių gyvūnų ir paukščių jauniklius. Prašoma patarti, kaip juos, parsineštus į namus, maitinti ir globoti.

Pasak gamtosaugininkų, pirmiausia reikia žinoti, kad Laukinės gyvūnijos įstatymas griežtai draudžia imti iš gamtos gyvūnų jauniklius. Jie tik labai retai tampa beglobiais, našlaičiais. Pievoje ar miške rastas kiškiukas, lapiukas, elniukas, briedžiukas ar stirniukas paprastai būna ne vienas. Pajutusi artėjantį žmogų, jo motina pasitraukia, o dar mažas ir silpnas jauniklis instinktyviai prisiglaudžia savo guolyje. Taip pat ir su paukščių jaunikliais. Palikę lizdą, jie dažnai dar nemoka gerai skraidyti, slepiasi žolėje ar tarp šakų ir laukia su lesalu atskrendančių tėvų. Skambinantiems ir pranešantiems apie aptiktus pelėdžiukus gamtosaugininkai paaiškina, kad šie iš drevės ar inkilo išropoja dar pūkuoti, su prasikalusiomis sparnų plunksnomis, nes lizde ilgai būti pavojinga – tik taip jų nesunaikina kiaunės.

Radus žvėrių jauniklį, nereikia jo nei liesti, nei imti, kad ant kailiuko neliktų žmogaus kvapo. Paukščių jauniklių taip pat geriau neliesti. Jeigu yra galimybė, juos reikia užkelti ant medžių šakų ir palikti. Ten paukščiukus ras jų tėvai ir palesins.
Paimti iš gamtos galima tik sužalotus gyvūnų jauniklius. Tuos, kuriuos būtina gydyti.

Gamtosaugininkai primena, kad net sėkmingai žmogaus užaugintas žvėries ar paukščio jauniklis labai sunkiai prisitaiko gyventi laisvėje. Daugelis jų, išleistų į gamtą, žūsta jau pirmosiomis dienomis.


Valentinas Mazuronis: R.Karbauskis meluoja dėl urėdijų

Mažeikių urėdija paskelbė 2017-03-17 05:01   [ atnaujinta 2017-03-17 05:01 ]

Seime prieš pristatant planuojamą urėdijų reformą surengtoje spaudos konferencijoje valstiečių ir žaliųjų lyderis Ramūnas Karbauskis drauge su aplinkos ministru Kęstučiu Navicku kalbėjo, kad „urėdijų skaičius bus sumažintas iki 25“ ir kad reforma nebus daroma skubiai. Tai akivaizdžiausias melas.

Nežinau apie kokius sumažinimus kalba R. Karbauskis su ministru, bet akivaizdu buvo nuo pat pradžių, kad nežadama palikti nei vienos urėdijos – visos bus panaikintos. Be to, Vyriausybė siūlo reformai reikalingus įstatymus priimti skubos tvarka, tad tiek ir to neskubėjimo.

Abu patys puikiai supranta, kad taip kalbėdami tik klaidina visuomenę ir miškininkų bendruomenę.

Pamatę su kokiu pasipriešinimu reformos „stūmėjai“ susiduria, matyt nusprendė ir koreguoti retoriką: girdi, urėdijų nenaikinsime, o tik mažinsime. Nors abu patys puikiai supranta, kad taip kalbėdami tik klaidina visuomenę ir miškininkų bendruomenę.

Tai, kad liks 25 regioniniai padaliniai jokiu būdu nereiškia, kad tai bus tas pats kas urėdijos. Urėdijos, kaip juridiniai vienetai bus panaikinti. Klausiate, o koks skirtumas? Neįsigilinus – jokio, o geriau suprantant miškų sistemą – skirtumas milžiniškas. Sutelkus tokį milžinišką valstybinį turtą vienose rankose gero negali tikėtis nei dabar urėdijų sistemoje dirbantys žmonės, nei jų šeimos, nei visa visuomenė.

Grubiai reformai pagaliau pasiekus Seimą norėtųsi iš valdančiosios partijos ir ministro bent lašelio nuoširdumo, o ne vyniojimo į vatą. Imtų ir pasakytų, kokie gi tikslai iš tikrųjų. Man – daugiau nei akivaizdu, kad tikrieji reformos tikslai yra visai kiti nei skelbia ponai R. Karbauskis ir K. Navickas.

Tikrasis ir pagrindinis reformos tikslas yra kuo greičiau koncentruoti medienos pardavimą bei kirtimų organizavimą valstybės valdomuose miškuose vienose rankose. To pirmiausia siekė ir siekia tikrieji šios reformos dirigentai. Tikrasis ir pagrindinis reformos tikslas yra kuo greičiau koncentruoti medienos pardavimą bei kirtimų organizavimą vienose rankose.

Neatmesčiau ir valstybės valdomų miškų privatizacijos idėjos: pradžioje atsargiai atsisakant plotų, kuriuos prižiūrėti ekonomiškai nenaudinga, o toliau – kaip Dievas duos. Abejojantiems dėl privatizacijos atsakysiu: niekada nepamirškite kokioje šalyje gyvename. Taip, šiandien neišgirsite apie tai nei žodžio, nes šiame etape to ir nereikia. Svarbiausias reformos sumanytojų tikslas šiandien – sutelkti visą miškų valdymą į vienas rankas, panaikinti urėdijas, kaip juridinius vienetus, paversti juos tik klusniai filialais vykdančiais „centriuko“ valią ir nurodymus. Toliau bus subtiliai einama privatizacijos keliu.

Šiandien ministerijos valdžiai labiausiai kliūva buhalteriai ir tai, kad urėdijos nenaudoja automatizuotų buhalterijos sistemų. Nors šią problemą būtų galima išspręsti vienu ministro įsakymu – tas nedaroma, o situacija naudojama tik kaip pretekstu reformai stumti. Po reformos nenustebkite, užklius miškininkų skaičius kokiam vienam hektarui ar kvadratiniam kilometrui. Bus surasti užsienio skaičiai, neva įrodantys, kad mums turi pakakti dvigubai mažiau ir miškuose dirbančių. Tai bus smūgis miškų kontrolei, nes miškuose iš karto pasidarys „lengviau kvėpuoti“ nesąžiningiems veikėjams.

Miškuose iš karto pasidarys „lengviau kvėpuoti“ nesąžiningiems veikėjams.

Be to, sutaupius buhalterių algas, pasirodys, kad galima taupyti dar labiau. Pavyzdžiui, kam daug mokėti girininkams ir miškininkams, jeigu privatūs kirtėjai galės tą patį darbą padaryti už mažiau? Greitai po reformos matysime išaugusį paslaugų pirkimų skaičių: pjaus mūsų medžius latviai ar lenkai, gal dar kas nors. Ir vykdys jie plynus kirtimus, nes taip ekonomiškai naudingiausia, o jų kontrolė bus jų pačių reikalas, nes „centriukui“ rūpės tik galutinės eilutės buhalterinėse ataskaitose: kiek sutaupyta, kiek uždirbta. Visa kita – nesvarbu. Galbūt ir nesulauksime grubaus miškų išpardavimo (Konstitucijos taip lengvai nepakeisi), bet kai bus sunaikintos urėdijos, kontrolė ir pasipriešinimas: bus galima eiti toliau. Juk ir taip akivaizdu, kad būsimuose filialuose liks dirbti tik lojalūs ir žinantys savo vietą, bei nekeliantys bangų.

Paklauskite savęs: kokioje Lietuvos valdžios įstaigoje buvo sukurta ši reforma. Jeigu manote, kad ji gimė ministro K. Navicko galvoje: jūs labai labai klystate. Naująjį įmonės vadovą skirs ministras ir naujasis vadovas galės su visa sistema elgtis kaip tinkamas: politinei paramai irba asmeninei gerovei kurti. Tai irgi neblogai reformos stūmėjams.

Regioninė politika, tradicijos, visa teigiama patirtis, sukaupta per dešimtmečius tvarkant miškus (o jie buvo ir yra tvarkomi gerai), galų gale savo gyvenimus paaukoję miškininkai ir jų šeimos – R. Karbauskiui ir ministrui K. Navickui visa tai yra niekai. Svarbu tik burtažodžių kratinys, beje nepagrįstas jokiais rimtais argumentais ar skaičiavimais, ir tikslas kuo greičiau atiduoti valstybinius miškus į vienas rankas. Regioninė politika, tradicijos, galų gale savo gyvenimus paaukoję miškininkai ir jų šeimos – R. Karbauskiui ir ministrui K. Navickui visa tai yra niekai.

Blizga R. Karbauskio ir K. Navicko akutės dėl reformos, nes mato jie tas milžiniškas galimybes veikti ateityje. Dėl to ir bus skubama Seime, dėl to ir meluojama apie neva išliksiančias urėdijas ar padidėsiančius atlyginimus.

Nuoroda į straipsnį: čia

Baudžiamojo kodekso pataisos leis sumažinti nebaudžiamumą už nusikaltimus aplinkai

Mažeikių urėdija paskelbė 2017-03-16 02:04   [ atnaujinta 2017-03-16 02:05 ]

Vyriausybė pritarė Aplinkos ministerijos pasiūlytoms Baudžiamojo kodekso skyriaus apie nusikaltimus aplinkai pataisoms ir teiks jas Seimui. Priėmus šias pataisas, gerokai sumažėtų nebaudžiamumas už tokius nusikaltimus. Viena svarbiausių priežasčių, kodėl dabar vangiai atliekami ar nutraukiami nusikaltimų aplinkai ikiteisminiai tyrimai, – tai, kad įstatymas neapibrėžia, kas yra didelė žala aplinkai. Šią žalą reikia įrodyti beveik visais nusikaltimų aplinkai atvejais, bet dėl skirtingo jos traktavimo gana dažnai ikiteisminis tyrimas nutraukiamas ir už nusikaltimą nėra nubaudžiama. Didelę žalą aplinkai gali skirtingai traktuoti ir aplinkos apsaugos kontrolės pareigūnai, teikiantys medžiagą baudžiamajai bylai iškelti, ir prokurorai, kurie iškelia bylą, ir ikiteisminį tyrimą atliekantys policijos pareigūnai, ir teismai.

Siekiant išspręsti šią problemą, siūloma Baudžiamąjį kodeksą patikslinti ir didelę žalą aplinkai apibrėžti pagal du alternatyvius požymius. Pirmasis – kai nustatoma, kad atitinkamam elementui padarytas reikšmingas neigiamas poveikis aplinkai. Tokio poveikio kriterijus nustato Aplinkos apsaugos įstatymas. Paprastai tai būna atvejai, kai kyla grėsmė rūšies išlikimui, žmonių sveikatai, dėl užterštumo keičiasi cheminė vandens ar žemės sudėtis. Jeigu padarytas reikšmingas neigiamas poveikis, žala neskaičiuojama pinigine išraiška. Ją teršėjas privalo savo lėšomis atkurti iki pirminės būklės. Tačiau tai išskirtiniai, pavieniai atvejai, ir reikšmingumo kriterijai numatyti tik saugomoms rūšims ir jų buveinėms, vandeniui ir žemei.

Alternatyvus ar papildantis požymis – kai žala viršija 250 MGL. Šis dydis pasirinktas pagal analogiją su nusikaltimais nuosavybei ir finansų sistemai. Tokio dydžio žala Baudžiamajame kodekse pripažįstama didele, kai ji padaryta asmens turtui ir valstybės interesams.

Viena miškų valdymo įmonė – sprendimas gamtai ir žmonėms

Mažeikių urėdija paskelbė 2017-03-16 02:03   [ atnaujinta 2017-03-16 02:03 ]

„Miškas – tai Lietuvos gamtos ir žmonių turtas, už kurį yra atsakinga valstybė. Tačiau per pastaruosius dešimtmečius susiklostė ydinga praktika, kai savarankiškos 42 valstybinių miškų urėdijos, konkuruodamos dėl išlikimo, tai daro gamtos ir darbuotojų sąskaita“, –- sako aplinkos ministras Kęstutis Navickas.

Vien girininkų ir eigulių skaičius nuo 2002 m. sumažėjo daugiau nei dvigubai – nuo 1260 iki 480. Tiesiogiai miške dirbančių miškininkų specialistų darbo užmokestis tapo nekonkurencingas. Nepagrįstai dideli skirtingose urėdijose tas pačias funkcijas vykdančių specialistų atlyginimų skirtumai. Tai viena iš priežasčių, kodėl šalies regionuose nepavyksta sumažinti socialinės atskirties. Mažas ir miškų urėdijų veiklos ekonominis efektyvumas. Jį lemia 42 urėdijose besidubliuojančios administravimo ir valdymo funkcijos. Dėl to nukenčia ir reinvesticijos į miškus ir jų auginimą.

Seimui svarstyti pateiktos Miškų įstatymo pataisos išimtinai yra susijusios su miškų ūkio valdymu. Siūloma vietoj 42 juridinių asmenų įsteigti vieną – valstybės įmonę „Lietuvos valstybiniai miškai“. Pažymėtina, kad pagrindinė šios įmonės funkcija – kompleksinė miškų ūkio veikla.

„Aš aplinkosaugos idėjoms paskyriau 29 gyvenimo metus, ir ši reforma man yra ypač svarbi. Pertvarka turi vesti tvarios miškininkystės link, atsižvelgiant ne tik į gyvosios gamtos poreikius, bet ir socialines reikmes. Siūlomas vienos įmonės variantas sudarytų prielaidas racionaliau paskirstyti darbus, atsižvelgus į nedarbą ir gamtinį jautrumą regionuose. Ten, kur didesnis gamtinis jautrumas ir socialinė atskirtis, būtų siekiama labiau pasitelkti žmonių darbą ir netgi kurti papildomas darbo vietas”, – pabrėžia aplinkos ministras.

Vyriausybės pateiktas valstybinių miškų valdymo modelis paremtas pačių miškininkų pasiūlytais urėdijų dydžio ir darbų apimties kriterijais. Pagal juos ir nuspręsta palikti 25 miškų urėdijas. Kaip ir iki šiol, jos toliau vykdys visas funkcijas, išskyrus bendrąjį įmonės veiklos administravimą, strateginių investicijų planavimą ir įgyvendinimą, taip pat tam tikrą prekybos mediena dalį. Po galutinės konsolidacijos, kuri turėtų prasidėti 2018-aisiais ir tęstis visus metus, naujoje valstybinių miškų valdymo struktūroje liktų dirbti maždaug 3620 darbuotojų iš dabartinių 4000.

Pertvarkius valstybinių miškų ūkio valdymą, prekybos mediena sistema būtų pritaikyta vienai valstybinių miškų valdymo įmonei, išlaikant dabartinį principą, kad galimybę sudaryti sutartį dėl medienos pirkimo turi didžiausią kainą aukcionuose pasiūlę pirkėjai.

Po pertvarkos regioniniuose valstybės įmonės padaliniuose, t. y. miškų urėdijose, bus samdomi rangovai miško darbams ir teikiamos tos pačios paslaugos gyventojams ir smulkiesiems ūkio subjektams, kaip ir dabartinėse miškų urėdijose. Tai leis išsaugoti smulkiuosius rangovus regionuose ir paslaugas teikti „arčiau namų“.

Valstybės įmonės valdomas miškas yra ir privalo išlikti valstybės nuosavybe. Tai gina šalies Konstitucija ir Miškų įstatymas.


Kodėl miškininkai ieško užtarėjų

Mažeikių urėdija paskelbė 2017-03-15 23:48   [ atnaujinta 2017-03-15 23:49 ]

Daug skaitytojų urėdijų likvidavimo politikai pritaria. Jiems atrodo, kad Lietuvos miškai beatodairiškai kertami, mediena grobstoma, o valstybė ir jos eiliniai piliečiai iš miško neturi apčiuopiamos naudos. Kaip senas miškininkas ir savo šalies patriotas negaliu neišsakyti asmeninės nuomonės.

Daugelį žmonių šokiruoja faktas, jog miškininkai valdo maždaug 2,5 milijardų eurų vertės turtą, o pelnas iš to tik virš 7 milijonų per metus. 2,5 milijardai – tai medienos, augančios visose urėdijose, vertė. Tačiau per metus mes nesuvalgome viso „pyrago“, mes jo tik truputį 1,5 proc. „atsikandame“. Juk ir žvejai moka mokesčius ne nuo to, kiek yra žuvų, o nuo to, kiek jų pagavo.

Norint iškirsti ir ištraukti tokį medienos kiekį, reikia didelių lėšų. Po ranka man pasitaikė Telšių miškų urėdijos statistika. 2016 m. ji iškirto 84,4 tūkst. m3. Telšių urėdijos medienos ruošos savikaina 13,96 euro/m3, rangovus samdė už 16,03 euro/m3. Dauginkite. (Miškai/Nemeskime kelio dėl takelio. 2017 vasaris. P. 17.)

Kad visos urėdijos galėtų iškirsti ir ištraukti milijonus kubinių metrų medienos, jos turi turėti daug brangios technikos, turi periodiškai atlikti tos technikos remontą ir priežiūrą, pirkti kurą, tepalus, ištisus metus dirbantiesiems mokėti atlyginimus.

Antra, mes, miškininkai, privalome (toks mūsų pašaukimas) atstatyti status quo: surinkti genetiškai geriausias sėklas, išauginti miško sodmenis, pavasarį atsodinti miškus, po to mažiausiai 20 metų rūpintis jaunuolynų priežiūra. Tai ir tepimas repelentais, ir tvėrimas tvoromis, ir pjovimas žolinės bei sumedėjusios augmenijos, kuri trukdo pasodintiems medeliams gerai augti, ir saugojimas nuo gaisrų (pvz., kvartalinių ir apsauginių juostų mineralizavimas). Beje, priešgaisrinę apsaugą urėdijos vykdo ir privačiuose miškuose.

Trečia, nuo kiekvieno parduoto kubinio metro medienos miškininkai moka didelius mokesčius valstybei. Nesu buhalteris, todėl vėl pasinaudosiu anksčiau minėtu straipsniu. Telšių miškų urėdas Bronislovas Banys sako, kad už parduotą medienos kubą 2016 m. gavo vidutiniškai po 43,03 euro, o išleido 43,89 euro. „Vadinasi, pernai patyrusi 86 euro centų nuostolio (urėdija už kiekvieną parduotą m3 – aut. past.) jį kompensavo pridėdama iš ankstesniais metais gauto pelno ir kitų komerciškai uždirbtų pajamų. Tai kuo grindžiama arši oponentų kritika, ar kad valstybiniai miškininkai lobsta iš parduodamo miško?“
[Foto galerija]

Paaiškinsiu, iš kur tie kiti pinigai? Tai gali būti pinigai už parduotus sodmenis, kalėdines eglaites, organizuotas komercines medžiokles, už įvairias paslaugas (pvz., malkų atvežimą į namus) ir pan.

Mokesčiais galima apkrauti taip, kad jokia veikla nebus pelninga. Panašiai atsitiko su urėdijomis, kurios per metus valstybei uždirba milijonus, o pačios dažnai balansuoja ant pelningumo ribos. Nuo 2009–07–01 urėdijoms buvo nustatyti 5 proc. papildomi atskaitymai į valstybės biudžetą už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką. Nuo 2011–01–01 šis mokestis buvo padvigubintas. (GMU 2017–02–10 informacija.) Visi miškų urėdijų mokesčiai 2016 m. sudarė 64 mln. eurų arba beveik 41 procentą nuo visų gautų pajamų. (GMU 2017–01–23 informacija.)

Žinoma, viskas gali apvirsti kitaip. Po reformos naujai sukurta įmonė „Lietuvos valstybiniai miškai“ tik kirs, o valstybė iš biudžeto mokės už miškų atkūrimą, priežiūrą, inkilėlių kėlimą ir visus kitus nuostolingus darbus, neduodančius pinigų.

Miškininkų struktūros pertvarkos iniciatoriai tikina, kad tuo pasieks didesnės ekonominės grąžos iš miško. Pažiūrėkime, kokios tam yra objektyvios prielaidos, kad po to nebūtų: „pažadėjau – patiešijau, neištesėjau – negriešijau“.

Nepamirškite, kad medienos kainas diktuoja rinka, o kirtimo apimtis riboja miškotvarkos projektas.

Visa pinigų suma, gauta už parduotą medieną, sąlyginai paskirstoma į tris dalis: I – gamybos išlaidos, II – išlaidos miškų atkūrimui ir tvarkymui (t. tarpe miškininkų atlyginimui), III – mokesčiai į valstybės iždą.

Jeigu mažinsime I dalį, tai arba skriausime rangovus, arba neinvestuosime į modernią techniką, ko pasekmėje kris darbo našumas. Čia išlaidų taupymo galimybių praktiškai nėra. Priešingai, norint, kad į kitas ES šalis neišsilakstytų miško kirtėjai, ugdytojai ir sodintojai, šią dalį reikia pastoviai didinti.

Jeigu apkarpysime II dalį, pigiau atkūrinėsime miškus, rečiau juos prižiūrėsime, menkės jaunų miškų produktyvumas, mažės miškininkų algos, dalį darbuotojų teks atleisti. Iš Aplinkos ministerijos permainų scenarijaus matyti, kad bent jau pradžioje nusitaikyta į šitą dalį.

III dalį reguliuoja pati valstybė. Jeigu ji nusispjaus ant žmonių ir sieks tik greitų pinigų, tai nieko gero Lietuvėlėje ir nebus. O jeigu sudarys sąlygas žmonėms geriau gyventi – ir pati su laiku suklestės. Tai ir turėtų būti skaičiavimais pagrįstos reformos tikslas.

Jaudina tai, kad mes, Lietuvos miškininkai, nuo mus ir miškus liečiančių pokyčių svarstymo esame nušalinti. Maža to, mes dabar esame viešai juodinami. Ar valdininkai, ateinantys su gerais ketinimais, taip elgtųsi?

Paprastas patarimas Aplinkos ministrui: jeigu jau miškininkai tokie blogi, uždrauskite kurį laiką kirsti miškus ir jie netruks išsivaikščioti.

Vienas skaitytojas taikliai pastebėjo, jog mediena – tai ne elektra ir dujos – miško gale skaitliuko neprisuksi. Galiu labai atsakingai pareikšti, jog kiekvienas medis prieš kirtimą specialiame dokumente pažymimas taškeliu. Tas lentelėje esantis taškelis rodo medžio rūšį, padaringumą ir skersmenį 1,3 m. aukštyje nuo šaknies kaklelio. Dokumente pasirašo tas, kas kirtimui atrinko ir matavo medžius. Pagal šį dokumentą kompiuteriu paskaičiuojamas kertamos medienos tūris ir vertė eurais. Tik pagal tuos davinius kita organizacija (ne urėdija) išrašo girininkijai leidimą kirsti. Jei kirtimai ne sanitariniai, tai dar turi būti tikslus ploto, kuriame bus vykdoma ūkinė veikla, išmatavimas. Pagamintą ir ištrauktą medieną priims (pvz., Šiaulių urėdijoje) meistras. Jis yra centro, o ne girininkijos darbuotojas. Rangovai savo gamybą skaičiuoja, miško kirtimo mašinos kompiuteris irgi viską „užsirašo“ – nieko lengvai „neprasuksi“. O kur dar kameros ant pagrindinių kelių, jos fiksuoja, kas iš miško išvažiavo ar atvažiavo.

Nieko nuostabaus, kad taip svarsto eilinis portalų skaitytojas, bet kai viešoje erdvėje randi tokias seimo nario Bronislovo Matelio mintis, kad „...urėdijų, kurių dauguma tikriausiai jau dirba lyg privačios ir kuriose postai jau seniai yra perkami, o korupcija klesti už kiekvieno medžio,“ – nežinai, ar juoktis, ar verkti.

Biblijoje pasakyta, jog niekas negali žmogaus sutepti iš išorės. Viskas, kas sutepa žmogų, išeina iš jo vidaus, iš jo nedorų minčių ir veiksmų. Vadinasi, miškininkus gali sutepti tik jų pačių blogi darbai, bet ne kitų absurdiški komentarai.

Dabar noriu paaiškinti, kodėl miškininkai sujudo ir ieško užtarėjų. Kalba eina ne apie nusistatymą prieš reformas, bet apie pasipriešinimą miškų sistemos sugriovimui. Jūs įsivaizduokite, kad atleidimo lapelius gaus ne tik urėdijos valytoja, darbininkai, kirtimo ir traukimo mechanizmų operatoriai, bet ir girininkai, jų pavaduotojai, eiguliai, taip pat urėdijų centrų inžinieriai, vyr. miškininkas, urėdas; miškotvarkos instituto darbuotojai; galiausiai Generalinės urėdijos specialistai ir pats generalinis urėdas. Kažkas užsimojo išformuoti visą miškų žinybą ir sukurti vieną įmonę.

Paklausiu metafora: kodėl norint restauruoti bažnyčios bokštą, reikia griauti visą pastatą? Kodėl taip skubama?

Jeigu tikime evoliucija, turime tikėti ir įvairovės pranašumais. Kad po Aplinkos ministerijos perversmo didžiausią Lietuvos turtą valdys patys protingiausi, patys sąžiningiausi ir geriausiai išmanantys miškininkystę, manau, iliuzija. Miškų valdymo centralizavimas sudarys prielaidas medienos gamybos ir pardavimo monopolizavimui. O kur monopolis, ten apie skaidrumą negali būti nė kalbos. Jeigu kada nors „prisidirbs“ kelios urėdijos, tai bus nepalyginamai mažesnis nuostolis, negu ateityje sužinojus, kad šiandien valdžios viršūnių per prievartą kuriamą įmonę kažkas tyliai „prichvatizavo“.

Stambieji Lietuvos medienos perdirbėjai pavyzdžiu kelia Latvijos prekybos mediena modelį. Ten apvalią medieną iš AB „Latvijos valstybiniai miškai“ perka apie 20 įmonių. Tai savotiškas klubas, kurio nariai medieną pasidalina sutarta kaina. Ji yra konfidenciali ir paprastai neviešinama. Tačiau iš Latvijos kolegų sužinojome, kad 2016 m. pirmą pusmetį už eglinių rąstų kubą mokėjo 53–57, o už pušinių – 46–50 eurus (priklausomai nuo kokybės klasės). Palyginus su Lietuva kainos buvo mažesnės 5–9 eurais.

Pritariu Valstiečių ir Žaliųjų sąjungos minčiai, jog kiekvieną sritį turi valdyti profesionalai, kurie nepiktintų žmonių savo neišmanymu ir klaidomis. Apžvelgus šiandieninio Aplinkos ministro Kęstučio Navicko dosjė nematyti sąlyčio taškų su miškininkyste. Tačiau vos pradėjęs eiti pareigas gerb. ministras miškininkams pažėrė aibę priekaištų ir ėmėsi skubotos ir drastiškos mūsų struktūros reformos.

Pasakysiu palyginimu: prieš ministrą yra visas orkestras (drausminga miškų komanda), bet jeigu tu nepažįsti natų – negali orkestrui diriguoti. Tačiau tai negali tapti priežastimi iš darbo atleisti visus muzikantus. Ponas ministre, kelkite mums, miškininkams, savo konkrečius uždavinius, o mes juos pasistengsime įvykdyti. Jeigu ko nežinote, klauskite, mes pasiruošę Jums patarti.

Dabar peršasi logiška išvada, kad gerb. ministrą arba kažkas suklaidino, arba užsakė išformuoti dabartinę miškų valdymo sistemą, kuri atseit paveldėta iš sovietmečio, neskaidri ir korumpuota. Stebina tai, kad seimas dar nepatvirtino Lietuvos Respublikos miškų įstatymo pakeitimus, po kurių 42 ir vienos generalinės urėdijos neliktų, o reformos ešelonas jau rieda pirmyn. Ką čia rieda, cituoju Lietuvos žinias: „procesams įjungtas kosminis greitis.“

Galbūt gerb. Aplinkos ministras žino ateitį, galbūt eina vabank, o gal neturi kitos išeities, nes jam žemė dega po kojomis? Štai dar vienas patvirtinimas, kad mažutė Lietuva – „švogerių“ kraštas. Cituoju gerb. ministro Kęstučio Navicko pranešimą spaudai 2017–02–21: „mano giminaitis – pusbrolis Mindaugas Kasmauskis yra medienos perdirbimo įmonės „Likmerė“ vadovas. (...) Pusbrolis nėra artimas asmuo ir vien tik dėl giminystės ryšio interesų konflikto kilti negali.“ Na štai, nori tikėk, nori netikėk sąmokslo teorijomis.

Panaikinę urėdijas reformatoriai tikisi padidinti miškininkų atlyginimus. Šis kompetencijos „perlas“ pribloškia: panaikinę miškininkus planuoja padidinti miškininkų atlyginimus. Juk urėdija – tai kokios 5–8 girininkijos ir centras. Vidutiniškai vienos urėdijos prižiūrimi miškai išsidėstę daugiau kaip vienos savivaldybės teritorijoje. Lietuvoje urėdijų 42, o savivaldybių 60.

Nuo 2008 metų urėdijoms neleido didinti darbo užmokesčio fondų. Generalinė miškų urėdija paprasčiausiai bijojo išsiskirti tarp kitų valstybinių įmonių. Dėl to šiandien miškininkų algos mažesnės negu kaimynų ir atsilieka nuo šalies vidurkio.

Koks gali būti ryšys tarp urėdijų naikinimo ir atlyginimų kėlimo? Tai sena žmonių supriešinimo politika: skaldyk, o tuomet valdyk.

Miškų reformos šalininkai nusprendė ženkliai sumažinti urėdijų darbuotojų skaičių ir taip kasmet sutaupyti apie 10 mln. eurų. Galbūt tam pagrindo davė panaši informacija. „Remiantis lyginamaisiais ūkiniais rodikliais matyti, kad daugeliu atvejų kaimyninių šalių valstybinės miško organizacijos veikia efektyviau nei 42 urėdijos. Latvijoje vienas specialistas miške tvarko penkiskart daugiau komercinio miško ploto (950 ha) nei Lietuvoje (190 ha). Estijoje – 790 ha, o Suomijoje ir Švedijoje – atitinkamai 2520 ir 3670 ha.“ (2017–02–08 Verslo žinios.)

Noriu atkreipti visų dėmesį į tai, kad kalbama apie specialistus. Tačiau skaičius 190 gautas 0,77 mln. ha padalinus iš 4013 darbuotojų.

2016–01–01 statistika skelbia, jog Lietuvoje valstybinės reikšmės miškų plotas apaugęs mišku 0,9977871 (bendras 1,0662307) mln. ha. 0,77 mln. ha – tai komerciniai (IV ir III grupės) miškai. Bet mes, Lietuvos miškininkai, tvarkome ir saugome visus miškus. Tik juose, priklausomai nuo miško grupės, skiriasi ūkininkavimo režimas.

Su tiesa kur kas labiau prasilenkia pateikta specialistų statistika. Aiškumo ir tikslumo dėlei toliau apsistosiu ties sava Šiaulių urėdija (valdančia 27 000 ha miškų) ir suskaičiuosiu šį miškų plotą tvarkančius specialistus. Sudėtinga yra tai, kad visos 42 urėdijos taip pat yra ir gamybinės (pelno siekiančios) įmonės, užsiimančios medienos ruoša, sodmenų išauginimu, miškų atsodinimu ir įveisimu, kelių priežiūra ir tiesimu, sausinamojo tinklo palaikymu ir plėtra... Anksčiau urėdijos turėjo savo lentpjūves, vykdė statybas, meistravo (turėjo stalių cechus), net šluotas ir vantas rišdavo.

Šiuo metu Šiaulių miškų urėdijoje dirba 83 žmonės. Tai ne tik „specialistai, tvarkantys komercinius miškų plotus“, bet ir kirtimo bei traukimo mechanizmų operatoriai, miško ir medelyno darbininkai, vairuotojai, vienas šaltkalvis, galiausiai dvi valytojos – iš viso 36 žmonės.

Kiti 47 – tarnautojai, tarp jų – 4 buhalteriai.

Miškais tiesiogiai užsiima 21 žmogus: 7 girininkai, 7 pavaduotojai ir 7 eiguliai. Faktiškai 14 pavaduotojų, nes eiguvų nėra.

7 meistrai priima ir išlaiduoja medienos produkciją: rąstus, fanerą, popiermedžius, malkas.., vienas jų vadovauja jaunuolynų ugdytojų brigadai. Dar 1 žmogus koordinuoja visą medienos pardavimo procesą.

4 darbuotojai užima specifines pozicijas: 2 tvarko medelyną, 1 prižiūri medžioklės plotus ir 1 yra mechanikas.

10 žmonių sudaro administraciją.

Visada iškyla dilema, kiek specialistų priskirti gamybai, o kiek miškininkystei (anksčiau sakydavo ūkiskaitai ir biudžetui). Be abejo, miškininkystės sektoriui reikia atiduoti visus g-jų darbuotojus, manau, pusė administracijos ir pusė buhalterių. Kadangi „Latvijas valsts meži“ irgi augina sodmenis, pridėkime medelyno specialistus. Taigi, iš viso 21+5+2+2 = 30. Šiaulių urėdijos valstybinės reikšmės miškų plotą padalinę iš 30 gauname 900 ha. Panašų skaičių gautume padarę bet kurios urėdijos analizę. O pamoka tokia: norėdami palyginti, kaip skirtingos šalys tvarkosi savo miškuose, turime žinoti ne tik kiek žmonių ten dirba, bet ir tai, ką jie dirba.

2017–03–3;4 per Info dieną skelbiamas šūkis: vietoje 42 urėdijų (kur dirba 156 apskaitos darbuotojai) viena įmonė su vienu buhalteriu. Pajuokausiu, gal du, juk reikės išeiti atostogų, be to, žmogus gali susirgti. Manau, eterio apžvalgininkai neįsivaizduoja, kokio masto darbai vyksta miškuose. Tik čia ne televizijos studija, kur visi darbuotojai kaip ant delno. Operatoriai valdo kirtimo mašinas ir naktį.

Kalbėsiu Šiaulių urėdijos pavyzdžiu. Septynių girininkijų septynių meistrų pagrindinis dienos darbas yra matuoti medieną. Mediena matuojama ją priimant ir išlaiduojant. Nepaliaujamai plaukia informacijos srautas: kur ir kas sugamino, kas ištraukė, ką sugamino ir ištraukė, kas nupirko, kiek ir ko pasikrovė. Mediena išsivežama dalimis, kiekviena medžio rūšis turi savo asortimentų ratą, o šie dar kokybės klasę, lemiančią kainą.

2016 metais Šiaulių urėdijoje buvo atlikta 43159 operacijų susijusių su medienos pajamavimu, perrūšiavimu, pardavimu, įvairių paslaugų pirkimu, medžiagų nurašymu, miško sėjinukų pajamavimu ir pan.

Analogiški informacijos srautai į urėdijų centrus atiteka iš visos Lietuvos, iš teritorijos užimančios 0,9977871 mln. ha. Tai valstybinės reikšmės miškų plotas apaugęs mišku.

Girininkijų darbuotojų pagrindinis darbas taip pat yra skaičiai: plotų ir kertamų medžių pagal atskiras rūšis matavimų duomenys. Be abejo, visą šitą biurokratiją galima gerokai supaprastinti. Mes, gamybininkai, esame ne kartą siūlę medžių prieš kirtimą nematuoti. Juo labiau, kad gauname skaičius, turinčius net iki 10 proc. paklaidą. Bet kurio medžio stiebas nėra taisyklinga geometrinė figūra, jis turi savitą formą, o apie jo vidaus puvinius galima tik spėlioti. Paklaidą lems net tai, ką gaminsime. Mūsų, praktikų, patarimo logika visai paprasta: kai miškas bus iškirstas ir ištrauktas – tada medieną ir matuokime.

Ir čia dar ne riba lengvinant eilinių miškininkų darbą. Juk mėnesio eigoje (kol nedaroma ataskaita) medieną galima matuoti kraunant į transporto priemones ir tų pačių važtaraščių kopijas naudoti kaip medienos priėmimo dokumentus. Juo labiau kad malkos, popiermedžiai ir tara tiksliausiai išmatuojami tarp transporto priemonių rungų.

Tačiau šitaip daryti mums niekas neleidžia. Įsivaizduokite kokių 5 ha plyno kirtimo biržę: kalnas – pakalnė, krūmai, šaltis ar karštis, o tu eini prie kiekvieno medžio ir jį matuoji, po to įvertini atskiros medžio rūšies vidutinį aukštį, neretai jį dar išskiri į ardus. Žinoma, suvoki viso šito beprasmybę, tačiau šiandien tokios yra mūsų darbo taisyklės.

Mes, miškininkai, patys prie to atėjome norėdami pateikti kuo išsamesnius planus ir išsklaidyti nepasitikėjimą. Bet, kaip matote, rezultatas išėjo priešingas. Kuo labiau stengiamės – tuo didesnį įtarimą keliame. Ir naujasis Aplinkos ministras, kaip ir prieš tai buvusios valdžios, miškininkų darbe pasigedo skaidrumo.

„Esu įsitikinęs, kad valstybinių miškų valdymo konsolidavimas vienoje valstybės įmonėje geriausiai užtikrintų ilgalaikį šalies valstybinio miškų ūkio sektoriaus ekonominį stabilumą ir gyvybingumą, kartu leistų padidinti ekologinę ir socialinę miškų vertę, – sako aplinkos ministras Kęstutis Navickas. Miškų valdymą reikia pertvarkyti jau vien dėl to, kad jis būtų skaidrus ir efektyvus. Toks yra mūsų pagrindinis tikslas.“ (2017–02–17 dienos Aplinkos ministerijos informacija.)

Galbūt šiais totalinio nepasitikėjimo ir pavydo laikais tikrai prie kiekvieno girininkijos darbuotojo vertėtų pastatyti policininką?

Pabaigai dar truputis informacijos. Kadangi dairomės į kaimynus, pateiksiu faktus iš miškininkystės daktaro Albino Tebėros įžvalgų. Latvijos miškų našumas nesiekia 200 m3/ha, Lietuvos – 250 m3/ha. Lietuvoje kasmet kertama mažiau negu 1,5 proc. medienos išteklių. Panašiai kerta lenkai ir vokiečiai. Latvių apetitas didesnis, jis artėja prie 2 proc.. Kadangi per metus Lietuvoje iškertame beveik dvigubai mažiau negu kasmet užauga, tai medienos ištekliai sparčiai didėja ir šiandien jau perkopė 500 mln. m3 ribą. Pagal miškų našumą pasaulyje įsitvirtinome 14, o Europoje – 10 vietoje!

Noriu akcentuoti, jog pagrindinis miškininkų indėlis valstybei vis tik yra ne nepaliaujama ūkinė veikla (generuojanti didžiulius pinigus), bet besikaupiantis medienos prieaugis. Nuo pokario medienos ištekliai Lietuvos miškuose padidėjo 4 kartus, nuo 125 iki minėtų 500 mln. m3! Va čia tai yra velniški pinigai, varantys visus iš proto!

Pajamas, gautas iš 1 ha miško, padaliję iš kirtimo intensyvumo, turime nenuginčijamą (objektyvų, santykinį) ekonominį rodiklį palyginimui. Jis Lietuvoje 2015 m. siekė 110,9 Eur/m3. Kaimyninėse šalyse, kur valstybinius miškus valdo viena įmonė, šis rodiklis 25–30 proc. mažesnis: Latvijoje – 84,6, Estijoje – 80,6, Švedijoje – 87,1 Eur/m3. Būtina pažymėti, kad Latvijoje, skirtingai negu Lietuvoje, į miškininkystės pajamas įskaičiuotos lėšos, gautos už durpių, žvyro, smėlio pardavimą.

Sako – nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Manau, miškininkų bendruomenei toks ažiotažas – dar viena proga pasireklamuoti, t.y. apibendrinti ir pristatyti visuomenei nuveiktus darbus.

Dirbančių miškų ūkyje simbolinė piramidė prasideda nuo darbininkų. Virš jų yra girininkijų specialistų korpusas, dar aukščiau – centro inžinierių pakopos. Netoli viršūnės – urėdų laiptinė... Piramidės principu funkcionuoja valstybės (valdomos tiek demokratiškai, tiek autokratiškai) ir visas gyvasis pasaulis. Kuo paprastesnės gyvybės formos, tuo jų yra daugiau, o viršūnėje – žmogus.

Kažkas užsimojo dabartinę miškininkų piramidę išardyti ir statyti naują. „Įdomiausia“, kad pilkieji kardinolai (kitaip jų nepavadinsi) planuoja savo piramidę lipdyti nuo viršaus. Pabandykite pastatyti namą pradėdami nuo stogo? Tai jums niekada nepavyks. Tai prieštarauja gamtos dėsniams, sveikam protui ir demokratijai. Ne mus turi rinktis būsimieji miškų „valdovai“ – o mes juos.

Pagal atliekamų darbų apimtis ir valdomo turto vertę (vien medienos požiūriu) turėtų būti atskira Miškų ministerija. Deja, miškininkai savęs vertą poziciją kažkaip prarado ir jau daug metų yra „našlaičiai“ kitų ministerijų „šeimose“.

Todėl raginu visus Lietuvos miškininkus kelti Miškų ministerijos atstatymo klausimą ir demokratiniais principais išsirinkti vadovą, gebantį apginti Lietuvos miškus ir juose dirbančius žmones. Aplinkos ministrai visada turės aibę problemų ir be specifinių miškininkystės reikalų.

Ne veltui „strateginiams valstybinių miškų ūkio klausimams spręsti ir finansinės – ekonominės veiklos tikslams nustatyti siūloma prie GMU sudaryti nepriklausomą patariamąjį organą.“ (2017–02–20 Lietuvos naujienų agentūros Elta informacija.)

Stasys Gliaudys yra Vainagių g-jos girininkas

Nuoroda į straipsnį: čia

Reformos imasi miške buvę nebent grybauti

Mažeikių urėdija paskelbė 2017-03-14 23:36   [ atnaujinta 2017-03-14 23:38 ]

Prienų miškų urėdijos urėdas Robertas Judickas didžiuojasi prižiūrimais miškais, darbuotojų kolektyvu, bet pasigenda pagarbos ir kompetencijos iš kitų. O Dubravos eksperimentinės -mokomosios miškų urėdijos urėdas Kęstutis Šakūnas mano, kad būsima miškų ūkio valdymo reforma tėra priedanga sugriauti gerai veikiančią sistemą.

Kolektyvo išrinktas urėdas


R. Judickas prigimtinis dzūkas iš Alytaus krašto. Baigęs aukštuosius miškininkystės mokslus Kaune, dirbo Mokslinio tyrimo institute, bet miško trauka nugalėjo kruopštų mokslinį darbą. Prienų miškuose dirba nuo 1989-ųjų. Jis, pirmasis urėdas, kurį išrinko urėdijos kolektyvas iš trijų kandidatų. Niekada nepriklausė jokiai partijai ir niekada su niekuo nesipyko.

Kolektyve devyniasdešimt žmonių. Visi vienas kitą vadina vardais, vienas kitam padeda. O ir urėdui čia vienintelė darbovietė, nuo 1990-ųjų jis, buvęs profesoriaus Vaidoto Antanaičio mokinys, dėstytojo, tapusio ministru, palaimintas, stojo prie urėdijos vairo. Matyt, geras vadas, kad žmonės geru žodžiu mini. Visi per Sausio įvykius kartu važiavo į Vilnių, visi stovėjo prie Televizijos bokšto, prie Parlamento, visi mūru stoja: nereikia mums tokios reformos, kurią daro tie, kurie į mišką atvažiuoja tikrai ne miškų problemomis pasidomėti.

„Jie gal ir miške nebuvę, nežino ką miškininkai dirba. Administracijos pas mus kaip ir nėra, visi važiuoja į miškus, dirba savo darbus. Visam kolektyvui nesuprantama reformos organizatorių pozicija. Visų pirma urėdijų kolektyvams turi būti iškelti uždaviniai ir jų nepasiekus tada imtis apgalvotų ir išdiskutuotų reformų. Darbų miškininkams begalės, – pasakoja urėdas. – Visa miškininkų bendruomenė yra gyvenimus atidavusi miškui. Daugeliui tai vienintelės darbovietės, jie supranta ir žino kaimo žmonių problemas ir stengiasi, kad vietos žmonės galėtų dirbti miškininkystės darbus netoli savo namų“.

Nepatinka žiniasklaidos požiūris

R. Judickui skaudu, kad miškininkų negirdi ne tik valdžia Vilniuje, bet ir kai kurie žiniasklaidos atstovai. „Rašo, kad urėdijos dirba nepelningai, kad urėdai ponai, kuriuos aptarnauja didžiulis būrys gizelių, - kalba pašnekovas. - Mūsų kolektyvo žmonės, pavadinti gizeliais, labai įsižeidė. Tegul tie, kurie tikrai nori matyti miškininkų problemas, atvažiuoja į urėdijas ir „gizeliai“ parodys daromus darbus, išaiškins miškininkystės problemas.

Visos urėdijos dirba pelningai, tačiau vis pasirodo žinių, neva jų darbas neefektyvus, kad tebedirba patyrę miškininkai, kuriems seniai metas užleisti vietas jaunimui, trukdo pažangą ir nenori jokių pasikeitimų. Bet šiuos dalykus turi spręsti miškininkų vadovybė, o ne kas nors, prisiėmęs sau teisėjo vaidmenį.

Ilgametės žurnalistės, Prienų rajono ir Birštono krašto laikraščio „Gyvenimas“ redaktorės Ramutės Šimukauskaitės, kuri yra ir Visuomenės informavimo etikos komisijos narė, nuomone - visada turi būti išklausyta ir antroji pusė. To reikalauja ir Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodeksas. "Prikišti mums korupciją medienos pardavimuose nėra už ką, nes medienos pardavimas vyksta elektroniniu būdu, kas nupirko medieną ir kokia kaina urėdijos sužino tik po įvykusių aukcionų“.

Urėdas pastebi, kad kai keičiasi valdžia, būtinai atsiranda norinčių valdyti miškus. Reforma be diskusijos, be konkrečių skaičiavimų, pasak R. Judicko, nieko neduos.

„Geriausiai besitvarkančiųjų rajonuose įmonių teritorijos taps pastatais – vaiduokliais be žmonių, – įsitikinęs urėdas. – Taip pat išstumsime iš kaimo rangovus, jie nesugebės konkuruoti su stambesnėmis įmonėmis, neteks darbo, stovės darbo biržoje, teks jiems mokėti socialines pašalpas. Politikai labai neapgalvotai šneka apie reformą. Tokią didelę sistemą reikia sugebėti valdyti. Ar tai pavyks žmonėms iš Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos?Tiems, kurie į mišką tik grybauti atvažiuoja...“

Didžiųjų Nemuno kilpų miškininkai

Ką čia veikia miškininkai? Bepigu būtų jiems, jei tik rūpintųsi miško apsauga. Tiems, kurie negali atvažiuoti į mišką ir pasižiūrėti ar bent paklausti, galima priminti. Miškininkai atsakingi ir už valstybinių, ir už privačių miškų priešgaisrinę saugą. Miškininkai nuolat rūpinasi visų miškų sanitarine sveikata, stebi, kad į medžius neįsimestų kenkėjai ir įvairios ligos. Miškininkai tvarko rekreacinius objektus miškuose, sudaro sąlygas kultūringam žmonių lankymuisi, aktyviam poilsiui gamtoje.

Prienų urėdija remia garsios visoje Lietuvoje ir užsienyje „Prienų medžio drožybos“ veiklą, parėmė knygos „Baltistikos ąžuolas“ apie kalbininką, prof. Joną Kazlauską, leidybą, rūpinasi J. Kazlausko tėviške Matiešionyse – pasodino didelį ąžuolyną, prisidėjo prie rašytojo Justino Marcinkevičiaus tėviškės aplinkos tvarkymo, remia drožėjų stovyklas ir simpoziumus, nuveikė daug kitų gražių darbų. Gal atvažiuokite prie senojo Nemuno kilpų...

Ateities miškų poligonas

Dubravos ekperimentinė-mokomoji miškų urėdija šiemet švęs šešiasdešimtmetį. Tai pagrindinė Lietuvos miškų instituto mokslinių tyrimų bazė, Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos bei Aleksandro Stulginskio universiteto Miškų ir ekologijos fakulteto studentų, miškų specialistų ir savininkų mokymosi ir tobulinimosi vieta.

Kaip ir kitose Lietuvos urėdijose, Dubravos miškų urėdijoje kertamas ir atkuriams miškas, ugdomi jaunuolynai, tačiau svarbiausia, kad be kasdienių darbų čia vykdoma tik eksperimentinei-mokomajai urėdijai būdinga specifinė veikla. Lietuvos miškų mokslo ir mokymo įstaigos yra šalia, tad čia gausybė mokslinių tyrimų bei mokymo objektų.

Urėdijos medelyne, taikant modernias sodmenų auginimo technologijas, auginami aukštos selekcinės vertės spygliuočių ir lapuočių medžių sodinukai ir sėjinukai, medelyno aižykloje aižomi eglių, pušų, maumedžių kankorėžiai, sėklų saugykloje laikomos visoje Lietuvoje naudojamos spygliuočių medžių sėklos.

Reforma dėl Europos Sąjungos

Dubravos eksperimentinei-mokomajai miškų urėdijai nuo 1998-ųjų vadovauja miškų urėdas Kęstutis Šakūnas. Nors visiems suprantama, kad Dubravos urėdijoje kuriama visa Lietuvos miškų ateitis, reforma neaplenks ir čia dirbančiųjų.

„Mes visi sutinkame, kad reformos reikia, – sako K.Šakūnas. – Bėda, kad ją daro niekada nedirbę miškuose, nedirbę gamyboje. Pertvarka skiriama siauram žmonių ratui - urėdams.

Kalbama apie skaidrumą, korupciją, tačiau ne apie kompetenciją. Europoje tokia centralizacija buvo vykdoma 1980–1990 metais. Ji ne visada duoda teigiamų rezultatų ar naudą. Kartais atrodo, kad reforma daroma tik dėl Europos Sąjungos. Girdi, jai reikia, kad būtų skaidru ir efektyvu. Tačiau niekas neprimeta, kad tai reikia padaryti konkrečiai tokiu būdu. 2018 metais Lietuva siekia prisijungti prie Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO), tam, pasak Vyriausybės, būtina įvykdyti urėdijų pertvarką. Motyvavimas EBPO reikalavimais gali būti tik prisidengimas, norint centralizuoti urėdijas“.

Dubravos urėdas K. Šakūnas sako, kad urėdijos kolektyvas dirba pateisindamas pavadinimą – eksperimentinė-mokomoji urėdija. „Esu optimistas, tad prasmingais darbais gegužės mėnesį sutiksime ir brandų šešiasdešimties metų urėdijos jubiliejų“, –įsitikinęs pašnekovas.

Rasa Liškauskaitė

miskininkas.eu

Medžioklės plotų žemėlapis prieinamas ir visuomenei

Mažeikių urėdija paskelbė 2017-03-13 23:31   [ atnaujinta 2017-03-13 23:32 ]

Visuomenė jau gali neatlygintinai naudotis šalies medžioklės plotų žemėlapiu – jis įdėtas Lietuvos erdvinės informacijos portale. Šiame skaitmeniniame žemėlapyje pažymėti medžioklės plotų vienetai, nubrėžtos jų ribos, nurodyti naudotojų pavadinimai.

Jį sukūrė Valstybinė aplinkos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudama su distancinių tyrimų ir geoinformatikos centru „GIS-Centras“.

Žemėlapiu galima naudotis ir mobiliajame įrenginyje, turinčiame „Android“ operacinę sistemą. GPS funkcija leis matyti ir savo buvimo vietą žemėlapyje.

Juo naudotis galima parsisiuntus ir įdiegus į išmanųjį įrenginį nemokamą programėlę. Ją įsijungus, reikia pasirinkti: „Sluoksnių įkėlimas“>„Viešos paslaugos“>„Kitų temų duomenys“>„Aplinkosauga“>„Medžiotojų būrelių ribos ir pavadinimai“.

1-10 of 174