Naujienos‎ > ‎

Marius Kavaliauskas: Ekspertų valstybinių įmonių reformai nereikia

Mažeikių RP paskelbė 2017-02-17 03:59   [ atnaujinta 2017-02-17 03:59 ]
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos organizuojamos valstybės įmonių valdymo reformos akiratyje atsidūrė ir valstybinės reikšmės miškus prižiūrinčios urėdijos. Urėdijose dirbantys miškininkai su nerimu laukia šių pertvarkų, nes reformos eiga su jais nėra aptariama.

Institucijos, organizuojančios šias pertvarkas, nepateikia oficialios informacijos, o viešojoje erdvėje sklandantys gandai valstybinio miškininkystės sektoriaus darbuotojams įneša sumaišties. Be to, nesuprantamas reformos tikslas.
Lietuva – viena miškingiausių ES

Šiuo metu šalies miškingumas siekia 33,4 proc. – daugiau nei ES vidurkis. Remiantis statistiniais duomenimis, miško plotas nuo 1991 m. iki 2015 m. Lietuvoje buvo padidintas 2350 km2. Tai beveik kaip 6 Vilniaus miesto dydžio plotai. Miškuose sukauptas medienos tūris šiuo metu siekia 529 mil. m3.

Nuo 1991 metų sukauptas medienos tūris padidėjo 209 mil. m3. Dėl tvaraus ir subalansuoto miško ūkio šis tūris užprogramuotai toliau didės, didindamas ir Lietuvos miškų vertę. Nors Lietuvos gyventojai nelabai palankiai vertina kirtimus, tačiau medienos užtikrintai kertama mažiau nei jos priauga.

Valstybės turto vertė auga


Šiuo metu skaičiuojama, kad Lietuvoje per metus užauga apie 18 mil. m3 medienos, o iškertame apie 10 mil. m3. Tai vienas didžiausių miško kirtimo intensyvumo rodiklių per pastaruosius metus, tačiau medienos naudojame ženkliai mažiau nei jos priauga. Likusi medienos dalis lieka gamtai, įgyvendinant aplinkosaugines idėjas. Ateities kartoms teks spręsti, kaip ją tikslingiau panaudoti.

Tokiu mažu medienos naudojimo intensyvumu mes įspūdingai atrodome tarp kaimyninių šalių, nekalbant apie šiaurės šalis. Aplinkosauginiai reikalavimai Lietuvos miškuose nuolatos griežtinami, o saugomos teritorijos miškuose plečiamos. Nors didelė dalis miškų priklauso saugomų teritorijų sistemai, tačiau nemaža saugomų miškų dalis nėra įtraukti į šią sistemą. Tai retųjų paukščių lizdavietės, aplink kurias išskiriamos mikrorezervacinės zonos, savanoriškai urėdijų prisiimti FSC miškų sertifikato aplinkosauginiai reikalavimai. Tarkime, išskiriant kertines miško buveines. Pusė Lietuvos miškų turi vienokios ar kitokios formos saugomos teritorijos režimą.

Miškininkystė – vienas didžiausių pelno mokesčio mokėtojų

Valstybinės reikšmės miškai sudaro apie pusę (1 mil. ha) šalies miškų. Juos prižiūrinčioms 42 valstybės įmonės miškų urėdijoms pavestos įvairios funkcijos – nuo miško sodmenų užauginimo, miško priežiūros gerinant būsimos medienos kokybę, iki medienos nukirtimo ir pardavimo.

Šios įmonės savo veiklą finansuoja už parduotą medieną gautomis lėšomis. Be to, į valstybės biudžetą sumoka milijonus eurų pelno. Urėdijos atlieka ir įvairias kitas funkcijas, kurios neduoda tiesioginių pajamų. Brangiai kainuoja priešgaisrinė miškų apsauga, miško kelių priežiūra, pažintinių takų, poilsio aikštelių įrengimas, nemokamas privataus miško savininkų konsultavimas, saugomų objektų priežiūra, šiukšlių miške rinkimas ir išvežimas, ir t.t.

Be visų įprastų valstybės įmonėms taikomų mokesčių, urėdijos tiesiai į valstybės biudžetą moka analogų mokesčių sistemoje neturintį 15 proc. mokestį nuo gautų pajamų už parduotą apvaliąją medieną, neįvertinant jos išlaidų.
Valstybės tikslai pasiekiami

Valstybės deleguotos funkcijos ir kelti ekonominiai, ekologiniai ir socialiniai tikslai bei uždaviniai per nepriklausomos Lietuvos istorijos laikotarpį buvo sėkmingai įgyvendinti ir iki šiol įgyvendinami. Urėdijų veikla pelninga, mokesčiai sumokami laiku, valstybės reikalavimai įvykdomi, miškai ir aplinkosauga klesti, visuomenė ir atsakingos institucijos veiklą stebi ir kontroliuoja.

Miško ūkio sistema subalansuota, veikia be didelių trikdžių. Skaidrumo tikslai įgyvendinti – metinės veiklos ir finansinės ataskaitos skelbiamos viešai, medienos pardavimas organizuojamas šiuolaikinės elektroninės sistemos pagalba, darbo veikla skaitmenizuota ir vis taikomi nauji sprendimai.

Miškininkų organizuojama revoliucinė valstybinio miško ūkio pertvarka neįtikina. Skuboti sprendimų rezultatai miške matysis po 50 ar 100 metų. Tai neskatina politikų prisiimti atsakomybės. Savaime aišku, valstybinio miško ūkio atstovai teigia, kad tobulėti reikia. Tačiau reikia pradėti nuo esminių valstybinį miško ūkį kamuojančių problemų – perdėtos biurokratijos ir teisinio reguliavimo mažinimo, atsakomybės didinimo, glaudesnio bendradarbiavimo su medienos pramone vystymo.
Siūloma reforma, kuriai nepasiruošta

Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę nuolatos diskutuojama apie valstybinės reikšmės miškų valdymo reformą. Buvo atlikta daugybė mokslinių studijų pateikiant įvairias rekomendacijas reformuoti. Tačiau pertvarka iki šiol neįgyvendinta – visos iniciatyvos nebuvo paremtos aiškiai apibrėžtais reformos tikslais. Koks esminis reformos tikslas ir laukiamas rezultatas?

Šiandieninės siūlomos miškų urėdijų pertvarkos situacija analogiška – neparuošta. Aplinkos ministras kelia reformos klausimą, visus valstybės tikslus įgyvendinančių urėdijų fone. Tačiau nepaaiškina reformos tikslo, įvertinant jos privalumus ir trūkumus, naudas ir nuostolius bei būsimus rezultatus ilgajame laikotarpyje.

Miškininkai nori modernaus valstybinio miško ūkio, ne mažinant etatus regionuose, o pasitelkus šiaurės ir vakarų valstybių pavyzdžius. Plėtoti papildomas pajamas generuojančias paslaugas, diversifikuojant veiklą, skatinant bendradarbiavimą su pramone, glaudžiau įsiliejant į privataus miško ūkio administravimą ir pan.

Taip būtų išlaikomos darbo vietos ir skatinama ekonominė plėtra, naudinga visam šalies ūkiui. Tokių tikslų įgyvendinimas liečia ne tik miško ūkį, bet visą Lietuvos viešojo administravimo sistemą.

Daktaras Marius Kavaliauskas yra Aleksandro Stulginskio universiteto Miškų ir ekologijos fakulteto lektorius

Straipsnis: čia