Naujienos‎ > ‎

Nauda – ne tik mediena

Mažeikių urėdija paskelbė 2013-01-21 01:24   [ atnaujinta 2013-02-13 00:09 ]

Daiva Bartkienė
„Miškai“ 2013 sausis

Prisiglaudęs prie medžio širdimi pajunti ramybę. Lietuvos žmonėms miškai yra nepakeičiama poilsio vieta, valstybei – pirmiausia pajamų šaltinis. Apie tai, kuo ypatingi mūsų miškai ir kaip urėdijas paveikė prieš pusantrų metų padidinti mokesčiai, prieš pat didžiąsias metų šventes kalbėjomės su Jurbarko miškų urėdu Faustu Bakiu.

Pasididžiavimas – Karšuvos giria
Trečias dešimtmetis vadovaujate Jurbarko miškų urėdijai. Kokie šio krašto miškai? Kuo jie išskirtiniai?

Jurbarko miškų urėdija priskiriama dešimčiai didžiausių šalies miškų urėdijų. Mūsų urėdijos valdose yra beveik 50 tūkst. ha miškų, iš jų daugiau kaip 32 tūkst. ha priklauso valstybei. Šimtametė Karšuvos giria – tikrų tikriausias mūsų urėdijos pasididžiavimas. Tai ketvirtas pagal plotą, turtingas ir vaizdingas Lietuvos miškų masyvas, kuriame maždaug 60 % sudaro labai produktyvūs pušynai. Urėdijos miškai suskirstyti į vienuolika girininkijų, o jos – į 33 eiguvas. Kiekviena eiguva valdo apie 1 000 ha valstybinio miško.

Jurbarko miškų urėdija kasmet vidutiniškai atkuria apie 240 – 270 ha  ha iškirsto ir pasodina apie 25 ha naujo miško, išugdo apie 400 – 450  ha jaunuolynų. Pakankama dalis mūsų miškų brandūs, todėl gyvename normaliai – 2012 m. iškirtome  apie 126 tūkst. kub. m medienos, gavome 15,3 mln. Lt pajamų. Ne blogesni buvo ir 2011 metai.

Padidėjo mokesčių našta
Prieš pusantrų metų, per pačią ekonominę krizę, Vyriausybė pareikalavo, kad miškų urėdijos valstybės biudžetui atseikėtų didesnę iš miško gaunamų pajamų dalį. Ar miškininkų visiškai nepaveikė sunkmetis?

Generalinė miškų urėdija gerai suvaldė ekonominę krizę, nustatydama miško atkūrimo, apsaugos, tvarkymo darbų prioritetus ir išskirdama ne pirmo būtinumo darbus. Miškininkai žino, kad miške yra darbų, kurie negali palaukti, bet yra ir tokių, kuriuos galime metus, kitus atidėti. Pavyzdžiui, pirmos eilės ugdomieji kirtimai yra būtini, nes miškininkai turi žūtbūt gelbėti jauną mišką, kad jo nenustelbtų žolės, uogakrūmiai ir savaime ne savo augavietėje išdygę medeliai.

O einamieji kirtimai, retinimai, bei kai kurie miško tvarkymo darbai, gali palaukti. Tarp kitko, sunkmečiu kai kuriuos darbus ir buvome atidėję geresniems laikams, bet vėliau padarėme. 
Mūsų urėdijos miškininkai buvo apsisprendę neatidėliotinus miško atkūrimo, apsaugos  darbus atlikti net ir pačiomis ekstremaliausiomis  sąlygomis – supratome, jog uždelsę kelerių metų triūsą ir didžiules investicijas paverstume niekais. Tačiau sudėlioję prioritetus, gerokai susimažinę algas tokių negandų išvengėme.

Nuo 2011 m. miškų urėdijos valstybei, be visų kitų įprastų mokesčių, papildomai nuo savo pajamų 15 % turi atseikėti į valstybės biudžetą bei atiduoti 50 % uždirbto pelno. Kai suskaičiuoji visus mokesčius, paaiškėja, kad valstybė pasiima apie 40 % miškų urėdijų pajamų. Tokių didelių mokesčių nemoka nė vienos Europos Sąjungos valstybės miškininkai. Turtingoms urėdijoms, turinčioms didelius kirtimų kiekius ir parduodančioms daug medienos, galbūt dar pakeliama našta. Miškininkai supranta, kad valdydami valstybės turtą turi būti solidarūs ir privalo padėti valstybei išgyventi sunkius laikus. Bet negaliu garantuoti, kad tokią mokesčių naštą be pasekmių miškui pakelia visos šalies urėdijos, todėl būtų gerai, jog kylant valstybės ekonomikai mokesčiai būtų peržiūrimi. Medienos kainų sumažėjimo atveju pritrūktume lėšų investicijoms, technikos atnaujinimui, miško tvarkymo darbams.

Reikalavimų kartelė – aukštai
Kaip suderinate tikslą siekti kuo didesnio pelno su daugiausia kainuojančiais miško atkūrimo, apsaugos ir tvarkymo darbais? Pelno siekiančios įmonės paprastai stengiasi kiek įmanoma sumažinti išlaidas, todėl savaime kyla klausimas, ar dėl tokios valstybės politikos nenukentės ateinančios kartos?

Jei pelnas būtų pagrindinis miškininkų tikslas, kai kurių miško tvarkymo darbų  išvis neturėtume daryti. Miško įstatymas įpareigoja atkurti iškirstą mišką, bet gerai ar blogai jis atkurtas, paaiškės ne anksčiau kaip po 40 metų – tada jau nebebus ko kaltinti. Tačiau ir be miško atkūrimo valstybinės miškų urėdijos daro labai daug ne miškui, o žmonėms svarbių darbų. Pvz., remontuoja kelius, išlaiko ir tvarko poilsio infrastruktūros objektus, renka šiukšles. Raskite privačiame miške bent vieną poilsiavietę – jei ir yra, tai kur nors šalia savininko namų. Kuris miško savininkas savame miške suremontavo bent 100 m kelio? Net ir norėdamas to nepadarytų: vidutinis privataus miško sklypas yra net mažesnis nei 5 ha, kokia prasmė remontuoti kelis šimtus metrų kelio per jį? Yra miško savininkų asociacijos, lėšos galėtų būti kooperuojamos.

Jei mes galėtume netiesti ir neremontuoti kelių, nestatyti tiltų, informacinių stendų ir nedaryti daugybės kitų darbų, atspindinčių ūkininkavimo kultūrą, veikla būtų daug rentabilesnė. Bet brangiai kainuojantis infrastruktūros kūrimas bei išlaikymas irgi yra vienas iš miško atkūrimo, apsaugos ir tvarkymo tikslų. 

Lietuvos miškai ir pokario metais buvo tvarkomi gerai, dabar valstybinėms urėdijoms reikalavimų kartelė užkelta dar aukščiau – mišką tvarkome taip, kaip ekonomiškai stipri, išsivysčiusi valstybė. Nuolatinė valstybinių miškų sistemos kritika ir akivaizdus siekis ją sumenkinti miškininkus verčia dar labiau pasitempti, todėl pastaruoju metu net aršiausi oponentai mums beveik nebeturi ko prikišti.

Daug diskutuojama, ar sunkmetis pakenkė Lietuvos miškams ir ar nukentės būsimos kartos. Dėl valstybinių miškų, manau, galime būti ramūs. Tačiau beveik 40% Lietuvos miškų – privatūs. Daugumoje pagrindinis ūkininkavimo tikslas juose -  pelnas. Kiek čia investuojama į miškų apsaugą, tvarkymą, miškų infrastruktūrą? Gali po kelių dešimčių metų paaiškėti, kad šie miškai jau nebe tokie, kokius turime dar šiandien. Bet tikėkimės, kad gerų pavyzdžių daugės ir nevalstybiniuose miškuose.


Ne kiekviename miške gera 
Sakoma, kad mediena sudaro vos trečdalį miško vertės. Pinigais neįvertinsi nei miško teikiamos ramybės, nei gryno oro, nei džiaugsmo, kad gali nusiskinti uogą, prisirinkti grybų, pasiklausyti pušų ošimo ir paukščių giesmių. Bet miškas miškui nelygu – yra tokių vietų, į kurias baisu koją įkelti. Kodėl Lietuvos miškai tokie skirtingi?

Gera, ramu ir būti norisi tik tvarkomame miške. Investuodami į miško apsaugą, atkūrimą ir tvarkymą labai daug darbų atliekame tam, kad miško lankytojams būtų patogu ir jie čia gerai jaustųsi. Jei to nedarytume, miškas taptų į taigą panašiu šabakštynu. Natūraliai gamtai išsaugoti toks miškas gal ir yra vertingas, bet žmogui ir valstybei daug naudos neduoda.

Kai kuriems privačių miškų savininkams trūksta žinių ir supratimo, kaip tvarkyti mišką, kitiems gaila pinigų, nemažą dalį mažų miško valdų superka verslininkai, kurių pagrindinis tikslas yra medienos gavyba ir pardavimas. Žinoma, pasitaiko gražių išimčių. Jurbarko miškų urėdijos valdose pagirtinai nuosavame miške tvarkosi smalininkietis Algirdas Gluodas. Miškas jam yra pomėgis, džiaugsmas, o ne pragyvenimo šaltinis, todėl pasikonsultavęs su mumis savo miške A. Gluodas padaro viską, ką reikia, ir dar daugiau. Tokių savininkų, kurie nori, kad miškas būtų gražus ir trauktų akį, yra tik vienas kitas.


Kelias – amžina investicija
Miško lankytojai norėtų, kad miškai būtų pilni uogų ir grybų, kad juose gyventų kuo daugiau medžiojamų žvėrių, o miškininkams miškas yra nepertraukiamos gamybos vieta. Kaip suderinate tokius skirtingus interesus, kur jie susikerta?   
Problemų kyla dėl kelių.

Didelės gamybos apimtys verčia miškininkus per mėnesį parduoti medienos vidutiniškai už 1,5 mln. Lt. Ją reikia ne tik išpjauti, bet ir išvežti iš kirtaviečių, pakrauti į medvežes, apmatuoti, įvertinti ir išvežti. Kad ir kaip saugome kelius, visko atsitinka – ir liūtys būna, ir rudenio lietūs merkia, o tai reiškia, kad keliai subjūra. Tokiais atvejais siunčiame medvežes į pušynus, bet ir ten lieka gilios provėžos. 

Jurbarko urėdijos miškuose yra 72 sodybos, todėl norime ar nenorime, bet turime atsižvelgti ir į gyventojų interesus. Šie žmonės važinėja miško keliais ir netgi laiko juos savais. Mes visada pripažinome, kad socialiniai reikalai valstybės įmonei turi būti labai svarbūs, todėl ir investuojame į kelius, juos lyginame, žiemą valome sniegą. Suprantame, jog dėl to mažiau problemų turi seniūnijos, ir net džiaugiamės, kad nors ir menkai, bet irgi prisidedame sprendžiant socialines problemas.

Jurbarko miškų urėdija valstybinės reikšmės miškuose turi 876,9 km vietinės reikšmės kelių, jiems remontuoti 2011 m. skyrėme 390,5 tūkst. Lt, priežiūra atsiėjo dar 356,5 tūkst. Lt. Mano požiūriu, investuoti į kelius – šventas reikalas, nes kelias tarnaus amžinai, geresnis jis bus ar blogesnis, bet juo naudosis ne vienos kartos žmonės.

Kodėl Lietuvoje miškai nedega?
Kuo jus nudžiugino praėję metai, kokių minčių sukėlė Jeilio universiteto profesorių paskelbta žinia, kad Lietuvoje miškai tvarkomi ir saugomi geriausiai pasaulyje?

Pastaroji žinia labiausiai ir nudžiugino – tai pats rimčiausias ir objektyviausias Lietuvos miškininkų darbo įvertinimas. Mes visada jautėme, kad dirbame profesionaliai ir stengiamės gerai tvarkyti valstybės turtą, tačiau nuolatinė kritika visuomenėje sukeldavo įvairiausių atgarsių. Labai tikimės, kad nepriklausomų ekspertų išvada pakeis tendencingai nusiteikusių požiūrį į valstybinius miškus ir sustabdys siekį privatizuoti geriausiai tvarkomą valstybės ūkio sritį. Man netgi atrodo, kad ne toks sunkus yra kasdienis miškininkų darbas, kiek daug jėgų atima įrodinėjimas, ko netektų valstybė atsisakiusi valstybinių miškų.

Vis dėlto man labai gaila, kad Lietuvos miškai yra tik lašas pasaulio miškų jūroje. Liūdna, kad kai kurių didžiųjų valstybių, kur miškai užima didžiulius plotus ir daro didžiulę įtaką klimatui ir viso pasaulio sveikatingumui, miškams skiriamas per mažas dėmesys.

Greičiausiai esame galbūt vienintelė šalis pasaulyje, kur miškininkai patys gesina gaisrus. Įdiegus miškų stebėjimo sistemą, girininkijos darbuotojams nuvažiuoti į gaisro židinį prireikia ne daugiau kaip 10 -15 min. ir paprastai gaisras užplakamas pirmosios pagalbos priemonėmis. Jei vieni nepajėgia, labai greitai atvyksta ugniagesiai. Sistema taip darniai veikia, kad mūsų urėdijoje vidutinis gaisro plotas yra 0,06 ha. Kai kuriose pasaulio valstybėse miškų gaisrai pastebimi gal būt per vėlai ir kartais jie dega savaitėmis, mėnesiais.

Manau, kad ne tik dėl kitokio klimato. Ten miško gesinimo tarnybos yra valdiškos, sentimentų miškui neturi. Šia prasme Lietuva ypatinga, nes mūsų miškai atrodo, kad nedega. Jie negali sudegti, nes girininkas, savo rankomis išpuoselėjęs kiekvieną medelį, naktį nuogas šoks iš lovos ir bėgs gesinti gaisro. Dėl to man labai skaudu, kai girdžiu puolant Lietuvos miškininkus dėl priešgaisrinės stebėjimo sistemos pirkimo. Kritikai, matyt, neįsivaizduoja, ką reiškia didelis miško gaisras – visa Lietuva paskęstų dūmuose.

Comments